Universalaus dizaino mokymuisi gairės

Šiandien buvo ilga, varginanti, bet itin prasminga diena Lietuvos švietimui.

Nesvarbu, kad ir kokie įdomūs mokymai, seminarai ar konferencijos bebūtų, jas lydi vienas ir tas pats klausimas – „o pažymėjimai ar bus?“.

Tobulintis niekada nėjau dėl pažymėjimų, man atrodo, kad žinios, kurias mums perteikia kiti niekada nebus išmatuotos popieriukų skaičiumi. Taip ir šiandien.

Šiandien dalyvavau itin aktualioje, inovatyvioje ir MEGAsvarbioje švietimo pažangos programos Tūkstantmečio mokyklos įtraukiojo ugdymo srities konferencijoje, skirtoje Universalaus dizaino mokymuisi (UDM) gairių leidinio pristatymui.

Kiek minčių sukosi visą dieną galvoje ir kiek sukasi dabar neįmanoma suskaičiuoti, o ir išsakyti ar išrašyti jų visų tiesiog neužtektų nei laiko, nei, tikriausiai, popieriaus lapo.
Konferencijoje buvo kalbama apie įtrauktį. Kalbėdami apie įtrauktį mes dažniausiai minime ypatingus vaikus – turinčius specialiųjų mokymosi poreikių, tuos „nepatogius“ vaikus, kurie ištiesų mus moko tiek daug ir yra tokie patogūs – tik reikia juos pamatyti, tačiau įtrauktis yra visai ne apie tai. Įtrauktis kalba apie tai, kad MES VISI ESAME SKIRTINGI. Aš, tu, tavo ugdomi mokiniai, mane supantys mokytojai, kolegos, nepažįstami žmonės, VISI. Ir kiekvieną mūsų reikia įtraukti skirtingai. O būdų yra tiek daug, ir tiek įvairių, tik reikia norėti ir jais pasinaudoti.

Leidinys „Universalaus dizaino mokymuisi gairės“ apie tai ir yra. Apie tai, kaip mes galime pakreipti savo mąstymą ta linkme, kad pamatytume kiekvieno stiprybes ir jas stiprintume tais būdais, kurie labiausiai priimtini.

Labai kviečiu peržiūrėti konferencijos įrašą Tūkstanmečio mokyklos facebook platformoje arba ESFAgentūra youtube platformoje.

Čia rasite ir patį leidinį.

Labai linkiu ir to, ko buvo linkėta konferencijos metu – kiekvienam šį leidinį perskaityti, o ne tiesiog pasidėti stalčiuje ir jį uždaryti niekada neatveriant, nes taip užversime ir galimybes tobulėti ir tobulintis.

Po konferencijos dalyviai buvo kviečiami į filmo peržiūrą Skalvijos kino teatre. Čia mane aplankė dar tūkstantis ir vienas jausmas.
Žiūrėjome filmą „The reason I jump“. Nepasakosiu apie ką jis, bet pasakysiu tiek, kad jį verta pamatyti kiekvienam žmogui. Esu laiminga, kad teko jį pamatyti, bet tiek pat liūdžiu, nes jau jį pamačiau.

Prisiminkite – mes visi kartu galime pakeisti Lietuvos švietimo ateitį. Kalbėdami, kalbėdamiesi, diskutuodami, prašydami, belsdamiesi, tačiau lygiai taip pat – pamatydami kiekvieną vaiką, tokį, koks jis yra iš tiesų, verčiau nusišypsoję ir ramiai paėmę už rankos, nei susierzinę, mylėdami besąlygiškai ir norėdami atiduoti viską, ką patys esame sukaupę ir dar kaupiame.

Mokyti yra laimė.